Slovakų čiuvačas 0 Į sąrašą

Slovakų čiuvačas - ir nepriklausomas, ir ištikimas.

Slovakų čiuvačas (angl. Slovak Cuvac) išvestas kalnuotuose Čekoslovakijos rajonuose – Tatruose, Beskiduose ir Karpatuose, išgauta iš balto piemenų sarginio šuns prototipo, žinomo įvairiose Rytų Europos šalyse jau daugelį metų. Per daugelį šimtmečių šie šunys prisitaikė prie atšiauraus Tatrų kalnų klimato, kur jie buvo naudojami saugoti ne tik avių bandas, bet ir namus. Buvo atrenkami tik baltą atspalvį turintys šunys tam, kad būtų galima lengviau atskirti užpuolus vilkams. Šis šuo buvo nepakeičiamas, kalnuotose vietovėse gyvenančių, valstiečių pagalbininkas. Slovakų čiuvačo kailis pasižymi ypatinga struktūra, elastingi plaukai nesulimpa ir visada išlieka purūs, todėl vasarą kailis gerai vėdinasi, o žiemą šuo puikiai apsaugotas nuo šalčio.

Po Antrojo pasaulinio karo ši veislė buvo beišnykstanti, tačiau veisėjas Antoninas Grudo iš Brno sugebėjo ją atkurti ir užfiksavo veislės charakteristikas. 1964 metais veislė buvo oficialiai užregistruota. Didžiojoje Britanijoje ši veislė neturi oficialaus standarto. Tačiau labiausiai pageidautina spalva yra balta, kadangi medžioklėse šių šunų kailis geriausiai išsiskiria iš laukinių gyvūnų. Begalinės drąsos ir didžiausio atsidavimo kombinacija išskiria čiuvačą iš daugelio ganymo veislių šunų. Šios veislės jautrumas ir budrumas ir suteikė jai šį pavadinimą (iš slovakų kalbos - girdėti).

Slovakų čiuvačas – tai neįkainojamas piemens pagalbininkas ir draugas kalnuotose rajonuose. Jis labai atsidavęs ir drąsus, pasiruošęs saugoti jam patikėtą turtą arba bandą nuo bet kokio priešo, įskaitant lokį ir vilką. Būdamas geru bendrakeleiviu, gynėju ir sargu, jis taip pat rado pripažinimą ir kitose srityse. Šis šuo yra gana artimas Vengrijos kuvaso giminaitis, jų išvaizda turi daug panašumų, tik čiuvačas yra liesesnis, o jo kailis turi menką dramblio kaulo atspalvį.

Charakteris ir savybės. Puikiai tinkamas gyventi šeimoje, tačiau pirmiausia, tai sarginis šuo, kuris saugos jūsų namus 24 valandas per parą. Prisiriša prie visų šeimos narių ir niekam neteikia pirmenybės. Apmokius šios veislės šunį, jis gali dirbti paieškos ir gelbėjimo tarnybose.

Galva. Didelė. Kryptis link nosies galiuko yra pleišto formos. Kaukolė masyvi, plati, pailga, kakta priešakinėje dalyje išgaubta. Perėjimas nuo kaktos link snukio tolygus. Viršutinė kaktos linija ir nosies nugarėlė lygiagrečios.

Snukis. Snukio ilgis beveik tolygus pusei ilgio visos galvos. Nosies galiukas žiemą būna rudai-juodas, vasarą – grynai juodas. Lūpos vidutinio storio, sandariai apdengiančios žandikaulį, su siauromis juodomis juostelėmis ant gleivinės kraštų. Žandikaulis stiprus, taisyklingas žirklinis sukandimas.

Akys. Ovalios, horizontalios, tamsios. Vokai juodi, sandariai prigludę. Žvilgsnis gyvybingas.

Ausys. Gana aukštai pastatytos, kabėdamos sudaro V raidės formą, kabo vertikaliai ir siekia apatinį žandikaulį.

Kaklas. Horizontalus. Būdamas budrumo būsenoje, šuo jį iškelia aukštai, ilgis atitinka galvos ilgį, labai didelis, ypač patinų, be pagurklio.

Korpusas. Krūtinės gylis sudaro daugiau nei trečdalį keteros ūgio, jos plotis lygus ketvirtadaliui keteros aukščio, o ilgis yra ilgesnis nei pusė kūno ilgio. Ketera gerai išsivysčiusi, pakelta virš nugaros linijos. Nugara tvirta, tiesi. Kryžmuo tvirtas, platus ir raumeningas. Sturplis kvadratinis, šiek tiek nuožulnus.

Galūnės. Priekinės galūnės – mentės vertikalios ir ilgos. Pečiai raumeningi. Dilbiai tiesūs, raumeningi ir ilgi. Riešai tvirti, plaštakos masyvios, trumpos ir šiek tiek nuožulnios. Užpakalinės galūnės – klubai galingi, raumeningi, platūs, pailgi. Blauzdos įstrižos ir raumeningos, lyginant su klubais ir padais, ilgos. Kulnai platūs, vertikalūs. Padai tvirti, trumpi ir vertikalūs. Čiurnos tolygiai pereina į padus. Pridėtiniai pirštai pasitaiko gana retai, kurie, beje turėtų būti šalinami. Judesiai – aliūras.

Letenos. Priekinės letenos sugniaužtos į kamuoliuką. Pirštai tvirti, tarp pirštų ilgi plaukai, pirštų minkštimai mėsingi, juodi. Užpakalinės letenos, palyginus su priekinėmis, šiek tiek pailgos, tačiau vienodos formos. Nagai tvirti, pilki.

Uodega. Pakelta santykinai žemai, siekia čiurnas, padengta kailiu. Esant ramybės būsenoje laikoma nuleista žemyn, o budrumo būsenoje pakelta iki kryžmens.

Kailis. Kailio ilgis nuo 5 iki 10 cm, ant kaklo jis yra stambesnis ir sudaro karčius. Ant nugaros kietos garbanos. Ant galvos, ausų ir priekinių galūnių šonų kailis trumpas, ant užpakalinių galūnių – ilgesnis, sudarantis nedideles pašukas. Uodegos plaukai ilgi ir tankūs. Žiemą poplaukis būna tankus. Oda rausvos spalvos, išorinė gleivinės pigmentas juodas, po kailiu pereinantis į rausvą spalvą.

Kailio spalva. Balta. Leistinas, bet nepageidaujamas geltonas atspalvis ant kaklo ir ausų pagrindo. Neleistinos geltonos dėmės.

Priežiūra. Čiuvačai pasižymi stipria sveikata ir ištverme. Tik šios savybės būdingos darbiniam šuniui. Šiuolaikiniai veisėjai daugelį veislės šunų pavertė „pramoginiais“ šunimis. Tačiau tai nepalietė slovakų čiuvačo veislės šunų. Jie neprarado savo darbinių savybių, kadangi iki šių dienų čiuvačai naudojami kaip bandos sergėtojai ir namų sargai.

Šią veislę nesudėtinga prižiūrėti ir auginti. Čiuvačai neturi polinkio į rachitą ir galūnių defektus. Puikiai jaučiasi gyvendami ir voljere. Jie nebijo šalčių, kadangi turi tankų ir nesiveliantį kailį, taip pat kailis beveik neišsitepa. Todėl netgi laikant čiuvačą lauke, jis atrodo švarus ir tvarkingas. Kailį užtenka reguliariai šukuoti, jei nėra reikalo, geriau jo nemaudyti.

Čiuvačas turi pakankamai judėti, todėl patartini ilgi pasivaikščiojimai ir dideli plotai, kad jis galėtų išsilakstyti. Papildomi pasivaikščiojimai ir rimtas fizinis aktyvumas būtini, norint palaikyti sveiką šio šuns būklę.

Tai nenumaldomas lokių ir vilkų priešas, kuris išlieka budrus ir judrus netgi naktį. Būdamas įspūdingo dydžio, slovakų čiuvačas yra drąsus, energingas ir visada budrus. Jame harmoningai dera jėga, bebaimiškumas ir gyvybingas temperamentas. Čiuvačai besąlygiškai myli savo šeimininką, patikimai saugo jam patikėtus žmones ir gyvūnus, taip pat ir savo teritoriją. Su kitais šunimis gali elgtis gana arogantiškai. Instinktas medžioklei išvystytas gana silpnai.

Slovakų čiuvačas apdovanotas dvejopa prigimtimi – jam būdingas nesutramdomas žvėriškumas ir dosnumas. Čiuvačas perspėja nepageidaujamą svečią, išverčia jį iš kojų ir išsaugo jam gyvybę. Kaip ir visi ganymo šunys, čiuvačas kažin ar tiks naujokams, kadangi prigimtinis šio šuns veržimasis būti savarankišku reikalauja iš šeimininko patirties, o taip pat daug kantrybės, jautrumo ir intensyvių treniruočių, nes šuo gali būti ir užsispyrusiu, ir nepriklausomu.

Panašios veislės:

Duomenys

Kilmės šalis:	Čekoslovakija
Veislė išvesta:	XVII a. m.
Paskirtis:	Darbinis, bandos šuo
Svoris:	31 - 44 kg
Ūgis:	59 - 70 cm
Gyv. trukmė:	11 - 13 metų
Vados dydis:	5 - 7