Briaras 0 Į sąrašą

Briaras - puikus draugas aktyviems žmonėms.

Tarp maždaug šimto prancūzų aviganių veislių ganymo ir sargybos šunų veislė briaras ( angl. Briard) užima garbingą vietą dėl dviejų priežasčių, pirma dėl savo garbaus amžiaus, antra dėl puikaus tarnybinio charakterio.

Rašytiniuose šaltiniuose ši šunų veislė paminėta XII a. šiuolaikinę išvaizdą įgavo XIX amžiaus pabaigoje, o pirmas oficialus šios veislės standartas užfiksuotas 1897 metais. Šiuolaikinis standartas įsigaliojo nuo 2009 metų sausio mėnesio. Manoma, kad veislė atsirado sukryžminus boseronus ir barbetus. Sargūs briarai pavadinti Bri provincijos vardu. Čia jie buvo itin mėgiami kaip puikūs piemenų sarginiai šunys. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečių kariai šių šunų atsivežė ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Nepaisant gana intensyvaus sklidimo po pasaulį, veislė nesulaukė pripažinimo dar apie 50 metų. Šiandien Prancūzijoje briarų laikoma gana nemažai.

Bendra išvaizda. Briaras – lankstus, raumeningas, turintis geras proporcijas, judrus ir budrus šuo.

Svarbios proporcijos. Briarai yra vidutinio dydžio šunys. Liemens ilgis nuo pečių iki sėdmenų turi šiek tiek viršyti keteros aukštį. Galvos ilgis turi būti 2/5 aukščio ties ketera. Kaukolės plotis šiek tiek mažesnis nei pusė galvos ilgio. Kaukolė ir snukis yra vienodo dydžio.

Elgesys ir charakteris. Briarai yra santūraus charakterio, ne agresyvūs, ne baikštūs. Jie yra protingi, drąsūs ir bebaimiai. Nesunkiai dresuojami. Labai draugiški, nuoširdūs. Gali būti auginami ir šeimose, turinčiose mažų vaikų – su jais sutaria puikiai, nes yra žaismingi ir meilūs. Tiesa, su nepažįstamaisiais elgiasi atsargiai, į juo žiūri nepatikliai. Netinka laikyti būdoje, labai nemėgsta erzinimo. Tinkamai išauklėtas briaras puikiai sutaria su kambariniais gyvūnėliais, bet kitų šunų nemėgsta.

Galva. Tvirta, ilga, apaugusi plaukais, suformuojanti barzdą, ūsus ir antakius, kurie šiek tiek dengia akis. Žiūrint iš šono kaukolė ir snukis yra lygiagretūs.

Kaukolė. Tvirta, žiūrint iš šono atrodo šiek tiek suapvalinta. Perėjimas nuo kaktos link snukio matomas vienodu atstumu tarp pakaušio ir nosies galiuko.

Nosis. Nosies galiukas tvirtas. Šnervės gerai atsivėrusios. Nosies galiukas visada juodas, išskyrus melsvus šunis, kurių nosies galiukas būna melsvas arba pusiau melsvas.

Snukis. Snukio galas greičiau kvadratinis, tvirtas, ganėtinai platus ir niekada ne smailus. Priekinė snukio dalis tiesi.

Lūpos. Suspaustos, žandikaulis tvirtas, dantys balti, žirklinis sukandimas.

Akys. Ovalios, horizontalios, didelės, tamsios. Melsvų šunų akys gali būti šiek tiek šviesesnės.

Ausys. Stačios, ne prispaustos ir greičiau trumpos, jei jos yra natūralios formos. Ausys visada plokščios ir apaugusios ilgais plaukais.

Sprandas. Raumeningas ir nesuvaržytas ant pečių.

Liemuo. Viršutinė linija: nugara tiesi, kryžmuo trumpas ir tvirtas. Sturplis – mažai palinkęs, vos apvalios formos. Krūtinė – plati ir ilga, gerai nuleista iki alkūnių, šonai gerai sudėti.

Uodega. Vientisa, nuleista žemyn, beveik siekianti kulnus, be nukrypimų, suformuojanti lengvą kablio formą panašią į raidę J. Judant uodega negali būti aukščiau nugaros linijos.

Priekinės galūnės – raumeningos, nuožulnios, vidutinio ilgio, puikiai prigludusios prie krūtinės ląstos. Alkūnės yra lygiagrečios liemeniui, dilbiai – tiesūs ir raumeningi, žiūrint iš šono plaštakos lengvai nuožulnios. Letenos – tvirtos, apvalios ir nukreiptos lygiagrečiai liemeniui. Nagai visada juodos spalvos (išskyrus melsvus šunis), pagalvėlės tvirtos. Pirštai turi būti sugniaužti į kamuoliuką ir gerai sulenkti.

Užpakalinės galūnės. Šlaunys raumeningos. Žiūrint iš užpakalio padai visiškai vertikalūs. Letenos – tvirtos, apvalios. Nagai visada juodos spalvos (išskyrus melsvus šunis), pagalvėlės tvirtos. Pirštai turi būti sugniaužti. Pagal tradiciją šunys-piemenys stengėsi išsaugoti dvigubus pridėtinius pirštus. Jie formuojasi iš didžiųjų pirštų, gerai atsiskyrę, su nagais, ganėtinai arti letenos.

Bėgsena. Taisyklinga, lanksti, harmoninga, tokia, kad šuo bėgdamas išnaudotų kuo mažiau pastangų ir nuovargio.

Kailis. Lankstus, ilgas, sausas (panašus į ožkos vilną), lengva pavilne.

Kailio spalva. Juoda, šiaudų spalvos (nuo šviesaus iki vidutinio tamsumo), pilka arba melsva. Šiltos šiaudų spalvos kailis gali turėti nuskaidrintą toną ant galūnių ir ant apatinės kūno dalies (šiaudų spalva vadinama smėlio). Juoda, pilka arba melsvos spalvos kailis gali taip pat susidaryti iš labiau šviesesnių spalvų tonų. Visos spalvos gali būti daugiau ar mažiau žilstelėjusios.

Priežiūra. Briarą kas savaitę reikia šukuoti šukomis ir šepečiu. Valyti ausis, iškarpyti plaukus iš jų, taip pat patrumpinti plaukus tarpupirščiuose. Briarams pašerti išleisite nedaug.

Sveikata. Tvirta briaro išvaizda gali klaidinti – gana dažnai tarp jų, ypač patelių, būna jautrių individų. Kai kurių linijų briarai serga inkstų ligomis. Briarams, kaip ir kitiems šunims, vyresniame amžiuje prasideda sąnarių ligos.

Mankšta. Briaras turi daug mankštintis. Gali pakakti įprastų pasivaikščiojimų, tačiau plaukimas ir bėgimas šalia dviračio jam labai patinka. Puikiai pasirodo tarnybinių šunelių parodose.

Dresūra. Dresūrai turėtų vadovauti treneris, turintis patirties dirbti su šia veisle. Briarai mėgsta visas sporto rūšis. Aktyviems, gamtą mylintiems žmonėms briaras yra nenuilstantis ir ištikimas palydovas, turintis natūralų sarginio ir apsaugos šuns instinktą. Briarą reikia auklėti nuosekliai, kantriai ir kartu griežtai. Į prievartą šie gyvūnai reaguoja sutrikusia arba užsispyrusia elgsena. Netinkamai prižiūrimas šuo gali tapti bailiu ir net agresyviu.

Jei mėgstate aktyvų gyvenimą, briaras bus puikus jūsų draugas. Jis dieną naktį demonstruos jums savo gerąsias charakterio savybes, rūpinsis visais šeimos nariais, ypač – vaikais. Dėl šios rūpestingosios „auklės“ švelnumo ir meilios apsupties, netgi labiausiai nesukalbamo vaiko veide atsiras šypsena!

Panašios veislės:

Duomenys

Kilmės šalis:	Prancūzija
Veislė išvesta:	XIX a. pabaiga m.
Paskirtis:	aviganis, sarginis šuo
Svoris:	29 - 35 kg
Ūgis:	56 - 68 cm
Gyv. trukmė:	10 - 13 metų
Vados dydis:	8 - 10