Belgų aviganis 0 Į sąrašą

Belgų aviganis - žaismingas ir lengvai dresuojamas.

Belgų aviganis (angl. Belgian Shepherd, Belgian Sheepdog) – tai darbinis ir ganymo šuo, kuris ne tik ganydavo bandas, bet ir jas saugodavo nuo plėšrių žvėrių. Yra keturios Belgų aviganių rūšys: griunendalis, lakenua, malinua ir terviurenas. Pagal TKK klasifikaciją šie šunys priskiriami tai pačiai šunų veislei, kadangi jie skiriasi tik savo tekstūra, kailio tipu ir spalva. Tačiau kai kuriose šalyse šios veislės yra laikomos atskiromis, pvz., JAV pagal belgų aviganio pavadinimą yra žinomas tik griunendalis, malinua ir terviurenas priskirti prie atskirų veislių – belgų malinua ir belgų terviurenas, o lakenua – pati rečiausia atmaina iš visų keturių – nepripažinta visai.

1891 metų lapkričio 15-tąją belgų veterinaras profesorius Adolphe Reul‘as surinko 117 belgų aviganių (žinomų kaip Chien de Berger Belge) bei jų savininkus. Jis nusprendė nustatyti tam tikrą standartą belgų veislei. Kai visi šunys buvo surinkti kartu, jis pastebėjo, kad jų tipai skiriasi. Ypač šunys skyrėsi savo išvaizda ir spalva. Jie turėjo skirtingų plaukų ilgius ir tekstūrą, vieni turėjo uodegas, kiti – ne, tačiau daugelio vidutinis ūgis buvo 50 – 55 cm. Profesorius patarė savininkams veisti šunis tik su tos pačios struktūros ir spalvos kailiu, o 1892 metų balandžio 3 dieną, remdamasis kolių standartu, parengė belgų aviganių standartą, kuriame neatsižvelgta į šunų spalvinius skirtumus – tik į kailio tipus. Spalvinis atskyrimas atsirado vėliau, ypač po to, kai didelis dėmesys buvo atkreiptas į kokybiškus juodus šunis. 1898 – 1900 metais tik A. Reul`as galėjo nustatinėti belgų aviganių tipus.

Bendra išvaizda. Šie šunys turi vidutinio stiprumo linijas, harmoningai proporcingi, protingi, neišrankūs, prisitaikantys prie lauko ir permainingų oro sąlygų, tipiškų belgiškam klimatui. Savo harmoningomis linijomis, išdidžia galvos laikysena belgų aviganis sukelia elegantiško tvirtumo įspūdį, būtent šios savybės suteikė privalumų šiai darbinei šunų veislei šunų veislių atrankoje.

Charakteris. Šios veislės šunys gamtos apdovanoti protu ir gera atmintim. Jie paklusnūs, drąsūs ir supratingi.

Galva. Proporcinga, ilga, bet ne labai. Kaukolės dalies ir snukio ilgis beveik vienodas, snukis truputį ilgesnis už kaukolę, tai suteikia galvai užbaigtumo formą. Nosies galiukas juodas, šnervės normaliai atsivėrusios. Snukis vidutinio ilgio, palaipsniui siaurėjantis link nosies galiuko.

Lūpos plonos, tvirtos, gana pigmentinės, be rausvų dėmių gleivinėje. Skruostikauliai sausi, beveik plokšti, tačiau gana raumeningi. Turi stiprius ir baltu dantis, kurie tinkamai išsidėstę žandikaulyje. Žirklinis sukandimas, tai reiškia, kad viršutinio žandikaulio kapliai dengia apatinio žandikaulio kaplius liečiant vienas kitą. Perėjimas nuo kaktos iki snukio nuosaikus, bet pastebimas. Antakių lankai neišsikišę, snukis po akimis gerai išsivystęs.

Akys. Vidutinio dydžio, ne iškilios, rudos spalvos, vokai juodi. Žvilgsnis tiesus, protingas ir smalsus.

Ausys. Beveik trikampio formos, proporcingos, tiesios ir stačios.

Kaklas. Ilgokas, cilindro formos, raumeningas.

Liemuo. Galingas, bet ne sunkus. Patinų liemens ilgis nuo pečių iki užpakalinių klubų yra beveik tokio paties aukščio kaip ir ketera. Patelių liemens ilgis gali būti šiek tiek didesnis nei keteros aukštis. Krūtinės ląsta nelabai plati, bet pakankamai didelė, kaip ir pas visus ištvermingus gyvūnus. Šonkauliai išlenkti viršuje. Viršaus linija (nugara ir kryžmuo) tiesi, plati, raumeninga. Pilvas išsivystęs nuosaikiai, ne didelis, kaip ir pas kurtų veislės šunį, sudaro harmoningą liniją žemiau krūtinės. Sturplis šiek tiek nuožulnus, pakankamai platus.

Priekinės galūnės. Tvirtos, raumeningos. Mentės ilgos ir įstrižos, kampai su žastikauliu geri. Dilbiai ilgi. Plaštakos tvirtos ir trumpos, švarios, be rachito požymių. Letenos beveik apvalios formos; pirštai sulenkti ir kietai suspausti; pagalvėlės storos ir elastingos, nagai tamsūs ir tvirti.

Užpakalinės galūnės. Galingos, be apkrovos, juda ta pačia plotme kaip priekinės galūnės. Stovi statmenai į žemę. Klubai platūs ir raumeningi. Blauzdos ilgos, plačios, raumeningos, pakankamai išlenktos link kulno, bet ne pernelyg. Padai tvirti ir trumpi. Letenos beveik apvalios formos; pirštai sulenkti ir kietai suspausti; pagalvėlės storos ir elastingos, nagai tamsūs ir tvirti.

Uodega. Pakankamai stipri, gero ilgio, ramybėje nuleista, judant labiau pakelta (bet ne horizontaliai), nesuformuoja kablio. Kai kurie šunys gimsta be uodegos ar jos dalies.

Kailio spalva: Terviurenai būna raudonai-rusvi su anglies juodumo spalva, kuo natūralesnė spalva, tuo geriau. Rusva spalva turi būti šilta, ne per šviesi, ne išblukusi. Visi šunys turintys nepakankamai ryškų atspalvį negali pretenduoti į gerą balą. Malinua – homogeninis rusvas su anglies juodumo atspalviu ir juoda kauke. Griunendaliai – homogeninis skaidriai juodas atspalvis. Leistinas baltas „kaklaraištis“ ir truputį balto plauko ant užpakalinių letenų pirštų. Lakenua – rusvas su juodumo pėdsakais, svarbiausia jų turi būti ant snukio ir uodegos. Leidžiama truputį baltos spalvos ant krūtinės ir užpakalinių letenų pirštų.

Kailis. Belgų aviganių kailio ilgis ir jos struktūra skiriasi. Visų atmainų kailis turi būti tankus, geros struktūros, šilkinės pavilnės, tai yra labai gera apsauga nuo blogų oro sąlygų.

Oda. Elastinga, tačiau tvirtai prigludusi prie liemens. Gleivinė turi daug pigmentų.

Ūgis. Pageidaujamas vidutinis ūgis patinų 62 cm ties ketera, p patelių – 58 cm. Leistinas ūgis mažiau vidutinio – 2 cm ir daugiau vidutinio – 4 cm.

Judėjimas. Judėdamas šis šuo yra aktyvus, pasiglemžia daug erdvės, nesuvaržytas. Pasižymi puikiomis sarginio šuns savybėmis, budrus ir aktyvus, nuolat juda, todėl labiau linkęs judėti ratais, o ne tiesia linija.

Dresavimas. Juos lengva dresuoti, patyrusio dresuotojo rankose belgų aviganis greitai reaguoja į komandas ir linkęs viską padaryti, ko iš jo reikalaujama. Priešingai, grubus elgesys neduos naudos nei šeimininkui, nei šuniui ir su laiku gali paversti mažą šunelį neurasteniku.

Priežiūra. Lakenua turi šiurkštų kailį, todėl šį šiurkščiaplaukį šunį maždaug du kartus per metus reikia apkirpti. Negalima nukirpti šuns per trumpai, nes kailis bus sugadintas keleriems metams. Šunį būtina ne tik kartais apkirpti, bet ir šukuoti retomis šukomis. Maudyti tik kai reikia. Pakankamai mankštinamas lakenua mielai gyvena būdoje, jei jam nestinga šeimininko dėmesio. Griunendalių plaukai nesivelia, šeriasi negausiai. Pakanka keletą kartų savaitėje pašukuoti. Kailis neturi specifinio kvapo. Per dažnai šukuojant terviureną galima sugadinti pavilnę. Besišeriantį šunį patartina šukuoti retomis šukomis, kad kailis atrodytų dailiau. Malinua yra trumpaplaukis šuo, kurio kailio priežiūrai reikia skirti šiek tiek laiko. Jie turi storą kailį, su puriu poplaukiu. Užtenka jį šukuoti kartą per savaitę.

Sveikata. Labai sveiki šunys, nors kartais išlenda paveldimos ligos, tokios kaip displazija. Kaip šiokia tokia malinua bėda minima ir epilepsija, kai kurios akių problemos. Kai kurie būna nepaprastai jautrūs anestetikui acepromazinui. Kartai būna skydliaukės problemų.

Įsigiję belgų aviganį nesigailėsite, kadangi šalia jūsų visada bus puikus kompanionas, draugiškas, judrus, protingas ir sargus augintinis!

Panašios veislės:

Duomenys

Kilmės šalis:	Belgija
Veislė išvesta:	XIX a. pabaiga m.
Paskirtis:	tarnybinis šuo, kompanionas
Svoris:	20 - 30 kg
Ūgis:	56 - 66 cm
Gyv. trukmė:	10 - 14 metų
Vados dydis:	6 - 10