Šeltis 0 Į sąrašą

Protingiausių šunų sąraše šeltis užima šeštąją vietą.

Šeltis (angl. Shetland Sheepdog) arba Šetlando aviganis kilęs iš Šetlando salų, kurios išsidėsčiusios Škotijos šiaurėje. Kalbama, kad ši veislė atsirado sukryžminus Škotijos kolių, Grenlandijos banginių medžiotojų „jakų“ šunų ir špicų veisles. Kita kildinimo versija sieja šiuos šunis su karaliaus Čarlzo spanieliais.

Bet greičiausiai šeltis yra mažas, škotų aviganis, kuris neturi jokio maišyto kitų šunų veislės kraujo. Dėl skurdžios ir atšiaurios Šetlando salų gamtos daugelio naminių gyvūnų ūgis išaugdavo tik iki nykštukinio dydžio. Todėl, kryžminant kolių veislės šunis su dar mažesnėmis šunų veislėmis kaip ir neturėjo reikšmingos įtakos šelčių istorijoje. Šetlando aviganiai, t.y. šelčiai atrodo panašiai kaip nykštukiniai , ilgaplaukiai koliai. Šelčių veislė Anglijoje pirmą kartą pasirodė XIX a. pabaigoje. Tačiau šelčių klubas Anglijoje įkurtas 1908 metais, o oficialiai ši veislė pripažinta 1914 m.

Charakterio savybės. Puikiai tinka šiuolaikiniam gyvenimo būdui. Šis šuo bus patenkintas gyvenimu tiek nuosavame name, tiek bute, tačiau su viena sąlyga – jis turi jausti šeimininko dėmesį ir priežiūrą. Jie švelnaus charakterio, myli vaikus, lengvai dresuojami, todėl juos laikyti nėra sudėtinga.

Išvaizda. Šeltis – mažas, tankiu kailiu darbinis šuo, turintis nepaprastai gražią išvaizdą. Todėl neatsitiktinai šeltis gana populiarus visame pasaulyje. Idealus patino aukštis ties ketera - 37 cm, kalės - 35,5 cm.

Galva. Kilni, žiūrint iš viršaus arba iš šono turi ilgo, buko pleišto formą, siaurėjančią nuo ausų iki nosies. Kaukolės plotis proporcingas kaukolės ir snukio ilgiui. Kaukolė plokščia, nuosaikiai plati tarp ausų, pakaušis neiškilus. Kaukolė ir snukis vienodo ilgio, ribinis taškas – vidinis akių kampas. Viršutinė kaukolės linija eina paraleliai su viršutine snukio linija, lengvu, bet aiškiu perėjimu nuo kaktos link snukio.

Snukis. Nosies galiukas ir lūpų apvadai juodi. Žymūs požymiai išryškėja esant harmonijai tarp kaukolės ir snukio, formos, akių išsidėstymo ir spalvos ir taisyklingos ausų pozicijos. Žandai plokšti, lygiai pereinantys į apvalėjantį snukį. Lūpos tvirtai sučiauptos.

Dantys. Žandikaulis simetriškas, lygus, stiprus, gerai išsivysčiusiu smakru. Dantys sveiki, puikiu, tolygiu ir pilnu žirkliniu sukandimu, viršutinė dantų eilė be jokio tarpo užeina ant apatinių, dantys žandikaulyje išsidėstę vertikaliai. Pageidautina, kad 42 dantys būtų išsidėstę taisyklingai.

Akys. Vidutinio dydžio, įstrižos, migdolo formos. Tamsiai rudos spalvos, išskyrus šunis „merle“ spalvos, kurių viena arba abi akys gali būti melsvos spalvos arba turėti melsvų taškelių.

Ausys. Mažos, ties pagrindu vidutiniškai plačios, ant kaukolės išsidėsčiusios gana arti viena kitos. Ramybės būsenoje jos žiūri atgal, esant budrumo stadijoje – atgręžtos atgal, stovi pusiau į priekį užlenktais kampučiais.

Sprandas. Raumeningas, gražiai išlinkęs, pakankamo ilgio, kad galva atrodytų išdidžiai.

Liemuo. Nuo pečių iki sėdmenų nežymiai ilgesnis, nei keteros aukštis. Krūtinė plokščia, besileidžianti iki alkūnių. Šonkauliai iškilūs, kurie apatinėje dalyje arti susijungia, kad leistų dilbiams ir pečiams laisvai judėti. Nugara tiesi, lengvas strėnų išgaubtumas, sturplis pamažu palinkęs.

Galūnės. Dilbių kaulai stambūs, tiesūs, plaštakos lanksčios, tvirtos, simetriškos. Užpakalinių kojų šlaunys plačios ir raumeningos, kulnų sąnarių ir kelių kampai ryškūs.

Judesiai – lankstūs, tolygūs ir grakštūs, atsispyrus užpakalinėmis kojomis apimantys didelius plotus esant minimalioms pastangoms.

Letenos. Letenos ovalios plokščiomis pagalvėlėmis, pirštai glausti ir sugniaužti.

Uodega. Nuleista žemyn, siekai beveik iki kulnų, gausiai apaugusi plaukais ir lengvai sulenkta aukštyn. Judant gali būti lengvai pakelta, bet niekada ne aukščiau nugaros linijos.

Kailis. Dvigubas kailis, išorinis susideda iš ilgo, šiurkštaus ir tiesaus plauko. Poplaukis minkštas, trumpas ir tankus. Karčiai ir apykaklė labai vešlūs. Plaukai ant snukio trumpi. Priekinės galūnės gana plaukuotos. Užpakalinės galūnės viršuje taip pat gana plaukuotos, o žemiau padengtos trumpu ir ilgu plauku. Trumpaplaukiai egzemplioriai nepageidaujami.

Kailio spalva. Šelčių būna trijų spalvų. Sabalo spalvos – grynos spalvos arba atspalviai nuo šviesiai auksinio iki sodraus mahagono, čia atspalviai turi būti ryškūs. Nepageidaujami pilki atspalviai. Trispalvis – ant liemens juoda su sodriai raudonai - rudomis dėmėmis.

Mėlyna merle spalva – gryna sidabro - mėlyna, juodo šlako ir marmuro atspalviu. Pageidaujamos sodriai raudonai - rudos dėmės, tačiau jų gali ir nebūti. Kaip ir ant poplaukio, taip ir ant kailio nepageidaujamos didelės juodos, skalūno - pilkos arba rūdžių dėmės. Apibrėžiant bendras vaizdas turėtų būti melsvo atspalvio.

Taip pat pripažintos spalvos yra juodai - balta arba juoda su raudonai-ruda. Baltos spalvos (išskyrus juodą su raudonai - rudu atspalviu) gali būti dėmės ant kaktos, apykaklės, krūtinės, galūnių ir uodegos galiuko. Pirmenybė teikiama šelčiams turintiems šias visas arba kelias baltas dėmes (išskyrus juodą su raudonai - rudu atspalviu); šių dėmių nebuvimas neturėtų būti laikomas kaip trūkumu. Baltos dėmės ant liemens nepageidaujamos.

Priežiūra. Kad išeikvotų energijos perteklių, šie šunys turi būti reguliariai vedžiojami pasivaikščioti, taip pat jie turi pakankamai išsilakstyti.

Kiekvieną dieną kailį reikia valyti šukomis, kelis kartus per savaitę valyti šepečiu. Ypač būtina iššukuoti paausius, kad nesusiveltų plaukai. Kailio dažnai plauti nereikia, kadangi šeltis pats prižiūri savo kailį, išsilaižo jį kaip katinas.

Dėl savo judrumo ir protinių sugebėjimų šelčiai dažnai dalyvauja šunų sporto varžybose, o dėl savo karališkos išvaizdos mielai laukiami ir šunų grožio konkursuose.

Panašios veislės:

Duomenys

Kilmės šalis:	Didžioji Britanija
Veislė išvesta:	XIX a. pabaiga m.
Paskirtis:	Kompanionas
Svoris:	6 - 7 kg
Ūgis:	35 - 37 cm
Gyv. trukmė:	12 - 13 metų
Vados dydis:	4 - 6