Sibiro haskis 4 Į sąrašą

Sibiro haskio akys - nuostabios.

Tiesioginiai Sibiro haskio (angl. Siberian Husky) protėviai yra čiukčių kinkomieji šunys. Manoma, kad šie šunys į Čiukotką pateko, kai čiukčiams prireikė išplėsti medžioklės plotus. Tam buvo reikalingi rogutėse kinkomi šunys, kurie dideliame šaltyje nesunkiai įveiktų didelius atstumus, tuo pačiu naudodami mažą kiekį energijos.

Į Aliaską šunys pateko aukso karštligės metu - XIX a. pradžioje. 1909 metais pirmą kartą Sibiro haskių kinkinys dalyvavo lenktynėse. Tais pačiais metais daug šunų buvo įvežta ir į JAV. Čiukčių šunis Aliaskos gyventojai greitai pamėgo, už jų kokybišką darbą (jie ne kartą laimėjo įvairiose lenktynėse), išradingumą ir draugystę. 1930 metais JAV Kennel klubas oficialiai pripažino veislės pavadinimą - Sibiro haskis, standartas buvo patvirtintas 1932 metais. 1938 metais buvo įkurtas pirmasis JAV Sibiro haskių veislės klubas. Vakarų Europoje ši šunų veislė pasirodė 1950 metais, o 1966 metais veislę pripažino FCI. Būtent šios veislės dėka kilo didelis susidomėjimas šunų kinkynių lenktynėmis, o gražiausi Sibiro haskiai sėkmingai dalyvavo pasaulinio lygio šunų parodose.

Nepaisant to, kad daugiau nei prieš 100 metų čiukčių rogučių šunys buvo atvežti iš Sibiro ir buvo naudojami kaip pagrindinė žaliava sukurti amerikietišką haskio veislę. Nors jie ir vadinami Sibiro, haskiai nebegali būti tapatinami su šunimis iš šiaurės rytų Rusijos, kurie iki šiol visiškai nepakito. Rusijoje iki šiol haskiai atlieka tuos pačius darbus, kaip ir prieš daugelį metų, tačiau su civilizacija veislės populiacija smarkiai sumenko.

Protas, darbštumas, pastovus pasirengimas darbui ir bendravimui, haskį daro maloniu draugu ir geru pagalbininku. Sibiro haskiams būdingas draugiškas ir švelnus būdas, bet tuo pačiu metu, šie šunys gali būti savarankiški ir nepriklausomi. Haskiai neturi sarginio šuns bruožų, pasitiki svetimais, neagresyvūs kitiems šunims. Jie nereiklūs, ištvermingi, lengvai prisitaiko prie skirtingų sąlygų. Puikiai jaučiasi net ir miesto aplinkoje. Tačiau geriausia vieta šios veislės šuniui - vasarnamis. Haskis linkęs į pasivaikščiojimus vienas, todėl būtina skirti nuolatinę priežiūrą, ypač kai šuo laikomas kaime. Sibiro haskio priežiūra nesudėtinga, tačiau kailį reikia reguliariai valyti, ypač kai šuo šeriasi.

Išvaizda. Sibiro haskis - darbinis, vidutinio ūgio, laisvų ir grakščių judesių šuo. Tankus kailis, stačios ausys, uodega panaši į plunksną, nusako šiaurinę šuns kilmę.

Dydis. Ūgis: patinai - 53,3 - 59,7 cm ties ketera, patelės - 50,8 - 55,9 cm, svoris: patinai - 20,4 - 27,2 kg, patelės - 15,9 - 22,7 kg.

Galva. Kaukolė - vidutinio dydžio, šiek tiek užapvalinta viršuje ir laipsniškai siaurėjanti, nuo plačiausios vietos, link akių. Snukis - vidutinio ilgio ir pločio, tolygiai siaurėjantis link nosies, gale ne smailus ir ne kvadratinis. Lūpos pigmentuotos, gerai prigludusios, sukandimas - žirklinis.

Ausys vidutinio dydžio, trikampės, vertikalios, storos, visiškai stačios, šiek tiek užapvalintais galais.

Akys migdolo formos, tolokai viena nuo kitos, šiek tiek įkypos. Žvilgsnis dėmesingas, tačiau draugiškas ir gudrus. Akys gali būti rudos arba mėlynos spalvos; leidžiamos skirtingos akys (viena ruda, kita mėlyna) arba mėlynos ir rudos spalvos derinys.

Nosis. Pilkų, šviesiai rudų arba juodų šunų nosis yra juoda, "kepenų" spalvos šunų - vario atspalvio, visiškai balti šunys turi mėsos spalvos nosis.

Uodega. Puri, primenanti lapės, paprastai gražiu išlinkimu iškelta virš nugaros, kai šuo sunerimęs. Pakeltoje padėtyje uodega nėra susukta į vieną pusę ir lygi, neguli ant nugaros. Plaukai vidutinio ilgio, vienodai pasiskirstę iš visų pusių.

Kailis. Vidutinio ilgio, tiesus, gana prigludęs, negrubus, nepasišiaušęs, purus, tačiau leidžiantis įžvelgti kūno linijas. Pavilnė minkšta, stora, pakankamai ilga.

Spalva. Leidžiami visi atspalviai nuo baltos iki juodos. Dažnos įvairios žymės ant galvos, įskaitant piešinius iš plaukų, kurie nebūdingi kitų veislių šunims.