Šiba Inu
4
Į sąrašą
Plutas.lt - geriausios kainos garantija!
Šiba inu (angl. Shiba Inu) – tai sena japonų veislė. Tikslių duomenų apie šios veislės atsiradimą nėra. Šunys, šibos tipo, buvo sutinkami Japonijoje daugiau nei prieš 3000 metų. Šiba yra tikriausiai pati seniausia iš šešių giminingų japonų šunų veislių, bendrai vadinamų „nippon - inu“. Išvertus iš japonų „šiba“ reiškia „nedidelį krūmokšnių šunį“. Tai puikiai apibūdina šibas, kadangi jie medžioja paukščius tankiuose miškuose ir sunkiai prieinamose vietose. Galbūt pavadinimas susijęs dar ir su tuo, kad šibos kailio spalva labai primena auksinius rudens lapus.
VI amžiuje buvo pradėta rašyti Japonijos istorija. Pasirodė pirmoji konstitucija. Vėliau šalyje sustiprėjo karinis režimas, atsirado privilegijuotų karių samurajų. Valdžią perėmė kariai vadinami šogūnais. Jiems valdant, šunys buvo labai gerbiami. Penktoji šogūnų dinastija netgi buvo vadinama šunų šogūnais. Kariai – šogūnai labai dievino šunis, todėl beglobiams statė prieglaudas, o šunų teises gynė labiau nei žmonių. Japonijai atvėrus sienas, tapo madinga atsivežti iš Europos kitų veislių šunų, todėl vietiniai šunys buvo laikomi prasčiokais. Tačiau veislės mylėtojai liko ištikimi šiboms ir įkūrė Japonijos šunų globos organizaciją.
1934 metais buvo paskelbtas šibos veislės standartas, o 1937 metais šiba - inu pavadinta „nacionaliniu turtu“. Antrojo pasaulinio karo metu veislė beveik išnyko, tačiau dabar Japonijoje ji yra pati populiariausia. Taip pat šia veisle susidomėta Australijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Europoje pirmą kartą šiba parodyta parodoje Danijoje 1969 metais. Į Didžiąją Britaniją ši veislė papuolė 1987 metais, o 1992 metais ją demonstravo Krafto šunų parodoje.
Šiuolaikinės šibos yra trijų skirtingų rūšių – san - in, šin - šu ir mino – tai trijų tipų mažų japonų šunų veislių veisimo rezultatas. San - in – juoda ir balta spalvomis dėmėtas šuo, kuris buvo didesnis už dabartinę šibą. Šin - šu turėjo rusvai-raudoną atspalvį, minkštą, purų poplaukį ir šiurkščius adatinius ilgesnius plaukus. Panašiausi šibai buvo veislė mino, kadangi jų blizgantis kailis buvo tamsiai-raudonos spalvos. Visos šios senos veislės turėjo mažas, stačias ausis, virš nugaros stipriai užriestą uodegą ir gilias trikampio formos akis. Šiba inu, kaip ir kiti nippon - inu grupės atstovai buvo veisiami stambių žvėrių medžioklei: šernų, elnių ir netgi lokių.
Charakteris ir savybės. Stiprus, ištvermingas, gyvybingas ir budrus šuo išsiskiria santūriu ir nepriklausomu charakteriu. Švelnus ir žaismingas, atsidavęs šeimininkui. Geras sargas, kuris esant reikalui apie pavojų praneš garsiai lodamas. Reikalauja atkaklaus, bet ramaus auklėjimo.
Galva ir snukis. Ties kakta ir skruostikauliais galva plati, forma panaši į lapės. Kaukolė plati. Perėjimas nuo kaktos link snukio išraiškus. Kaktoje išilginis griovelis. Nosies nugarėlė tiesi. Skruostikauliai išraiškūs. Lūpos sandariai prigludusios.
Akys. Nedidelės, šiek tiek įžulnios, „japoniškos“. Akių spalva – tamsiai ruda.
Ausys. Nedidelės, trikampio formos, plačiai pastatytos. Stačios, galiukai nukreipti aukštyn ir šiek tiek palenkti į priekį.
Kaklas. Kietas ir stiprus.
Korpusas. Šiek tiek ilgokos formos, kūno sudėjimas proporcingas. Krūtinė gili. Šonkauliai išgaubti. Nugara tiesi. Kryžmuo platus, raumeningas. Pilvas įtrauktas.
Galūnės. Raumeningos, tvirtų kaulų. Priekinės galūnės – tiesios su tvirtai prie kūno prispaustomis alkūnėmis. Užpakalinės – tvirtos, gerai išsivysčiusios. Judesiai – greiti ir laisvi, spyruokliuojantys.
Letenos. Kompaktiškos. Pirštai sugniaužti į „gniužulą“.
Uodega. Aukštai išaugusi. Šuo ją laiko susukęs į žiedą arba sulenkęs į pjautuvo formą. Padengta tankiu kailiu.
Kailis. Kailis trumpas, šiurkštus, tiesus, tankus. Poplaukis minkštas, labai tankus. Ant uodegos plaukai šiek tiek ilgesni.
Kailio spalva. Rusvas su įvairiais atspalviais, rusvas su juodais plaukų galiukais (sezamo), juodas su geltonomis arba rusvomis dėmėmis, tigrinis, baltas. Visi atspalviai, išskyrus baltą, turi turėti nuskaidrintus ruožus („urachiro“), išsidėsčiusius ant snukio šonų, skruostikaulių, snukio apačioje, ant kaklo, krūtinės, pilvo, vidiniuose galūnių paviršiuose ir uodegos apačioje.
Priežiūra. Nežiūrint į nedidelį ūgį, šiba inos yra tvirti šunys ir reikalauja fizinio aktyvumo. Idealus kompanionas šeimininkui, kuris gyvena aktyvų gyvenimą.
Šibos gali gyventi ne tik namuose, bet ir voljere. Mėgsta lakstyti be pavadėlio, todėl jau nuo pat mažens šibas reikia pratinti prie jo ir antkaklio.
Šibos yra stiprios sveikatos, gyvena apie 16 metų, gal todėl, kad rytiečiai yra taip pat ilgaamžiai. Nelepios, neišrankios maistui. Jei reikia pačioms šiboms susirasti maisto, jos jį puikiai susimedžioja ir nesusimastydamos ėda paukščius, peles, varles, kirminus ir t.t. Jos taip pat ėda ir bulves, daržoves, vaisius, šakneles ir saldžius pumpurus.
Šibos, kaip ir japonai, labai laikosi higienos taisyklių. Liežuviu ir nagais išsikedena ir išsišvarina savo kailiuką. Tankus ir storas šibų kailis apsaugo jas nuo šalčio, o stačios ir mažos ausys saugo nuo vėjo ir sniego. Purus poplaukis šibą šildo per šalčius, o vasarą vėsina.
Dresūra. Šibos patinai nemėgsta, kai šalia jų būna kitos veislės patinai ir netgi iš didesnių veislių kalių reikalauja paklusnumo. Jei veisėjas nuo pat mažų dienų nepripratins šibos prie fizinio kontakto su žmogumi, šibai nepatiks bet koks prisilietimas ir ji sunkiai pripras prie žmogaus. Tačiau ji niekada nebus agresyvi.
Apskritai reikėtų paminėti, kad šiba-inu – tai šuo ne naujokams, jis tinka, turintiems patirties su šunimis, žmonėms, kurie mėgsta ir turi laiko su juo rimtai užsiimti.
Šibos labai myli savo šeimininkus, tačiau leidžia suprasti, kad gali išgyventi ir be jo. Jos gana nepriklausomos, todėl jeigu jai nepatiks tai, ko iš jos reikalaujate, ji pasielgs savaip. Bausti šibą beveik nėra prasmės, jei ji jaučiasi teisi, bausmę priims, bet kaip nugalėtoja, kadangi po kurio laiko ji pati imsis auklėti savo šeimininką. Tačiau auklėjant šį šunį tereikia kantrybės ir žinoma meilės, kuri visada suteikia teigiamų rezultatų.
Dar vienas vertas dėmesio šibos bruožas, ji savininkiška. Jeigu jai patiko koks nors žaislas, baldas, konkreti namo vieta ir netgi šeimininkas, ji nieko neprileis prie „savo turto“. Šią problemą galima išspręsti auklėjant šibą nuo pat mažų dienų.
Šiba inu - ištikimi ir atsidavę vaikų draugai, puikūs kompanionai žaidžiant vaikiškus žaidimus. Apskritai žavesio ir gracijos derinys, savigarba ir nepriklausomybė sukuria ypatingai patrauklų charakterį, kurį gali įvertinti tik tikri šunų mylėtojai.
Šis nedidelis šuo paperka savo žavesiu. Jam nereikia daug erdvės, tvarkingas ir neįkyrus – žodžiu, japonų rūpestingumo ir mandagumo įsikūnijimas!
Duomenys
| Kilmės šalis: | Japonija |
| Veislė išvesta: | VI a. m. |
| Paskirtis: | Medžioklinis šuo, kompanionas |
| Svoris: | 8 - 12 kg |
| Ūgis: | 35.5 - 41.5 cm |
| Gyv. trukmė: | 14 - 16 metų |
| Vados dydis: | 5 - 7 |
Privalumai
- Sargus
- Ištikimas
- Nuovokus
- Žaismingas
- Ištvermingas
- Lengvai perneša šaltį
- Draugiškas su vaikais
Trūkumai
- Nepriklausomas
- Būtinas fizinis aktyvumas
- Nuo mažens būtina dresūra
- Nemėgsta kitų šunų draugijos
