Tibeto spanielis 0 Į sąrašą

Tibeto spanielis - lobis iš Tibeto: žavingas ir švelnus.

Tibeto spanielis (angl. Tibetan Spaniel) – tai Tibeto vienuolynų gyventojas, kuris užsidirbdavo pragyvenimui sukdamas šventus būgnus ir tokiu būdu tapdamas besimeldžiančių vienuolių Dievui tarpininku. Maldas rašydavo ant pergamentų ir dėdavo juos į būgnus. Šitie maži vienuolyno šunys buvo išmokyti sukti būgnus, padėdami iššaukti dvasias ir tuo pačiu gauti nuodėmių atleidimą. Ši tradicija išnyko tik po Kinijos įstatymų išleidimo, nukreiptų prieš šunis. Grynakraujai Tibeto spanieliai buvo laikomi tik vienuolynuose, kadangi tibetiečiai nepateisino „nelygių vedybų“ tarp grynakraujų spanielių ir kiemo šunų.

Šis šuo yra artimas dviejų kitų Tibeto veislių giminaitis – Tibeto terjero ir Lasa apsos. Į Europą ši šunų veislė buvo atvežta XIX a. 1905 metais keli Tibeto spanieliai pateko į Didžiąją Britaniją. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos ši veislė buvo beveik nežinoma. 1961 metais šios veislės standartas buvo priimtas tarptautinės kinologų federacijos. Tibeto spanielis nėra labai žinomas už Tibeto sienos ribų. Šios veislės šuns išvaizda kupina harmonijos ir balanso, kuriuos papildo savimi pasitikinčio ir linksmo šuns charakterio savybės.

Charakteris ir savybės. Mažas, linksmas ir judrus, tačiau atsargus sarginis šuo, atidus bet kokiam pašaliniui garsui, ne agresyvus ir gana retai loja. Su svetimais Tibeto spanielis elgiasi nelabai draugiškai ir atsargiai, dėl to daugelis galvoja, kad jis atšiaurus ir abejingas. Išsiskiria protu ir išmanumu, lengvai dresuojamas.

Energingas ir judrus, visada draugiškas Tibeto spanielis – puikus šuo šeimai, – geraširdis, prieraišus ir meilus. Puikus draugas ir kompanionas. Sutaria su vaikais, mėgsta žaisti, gerai sugyvena su kitais gyvūnais, ypač su kitais šunimis. Šalia šeimininko jis linksmas ir pasitikintis savimi.

Galva. Palyginti su kūnu, trumpa. Kaukolė šiek tiek suapvalinta, nuosaikiai ilga ir plati. Perėjimas nuo kaktos link snukio nežymus. Šuo galvą laiko aukštai iškėlęs, su aristokratišku išdidumu.

Snukis. Trumpas, šiek tiek suplotas, bet be raukšlių. Tarpuakis silpnas, bet išryškintas. Nosies galiukas pageidautinas juodas. Taip pat pageidautina, kad šuo turėtų pilną dantų komplektą. Sukandimas su lengvai išsikišusiu apatiniu žandikauliu laikomas idealiu. Viršutiniai iltiniai dantys išsidėstę tvarkingai ir liečiasi su apatiniais dantimis. Sukandus, dantys tiesūs, o apatinis žandikaulis išsikiša tarp aštrių iltinių dantų. Leistina, kad žandikauliai būtų tame pačiame lygyje, su sąlyga, kad šuns smakras gilus ir platus, siekiant išlaikyti bendrą šuns snukio formą. Užčiaupus snukį dantys neturi matytis. Smakras turi būti pakankamai platus ir gilus.

Akys. Vidutini dydžio, ovalios, gana plačiai įsodintos. Žiūrinčios tiesiai, todėl šuo panašus į beždžionėlę. Ryškios ir išraiškingos, tamsiai rudos spalvos. Akių krašteliai turi būti juodi.

Ausys. Vidutinio dydžio, kabančios ant kremzlės. Jos gali būti šiek tiek pakeltos nuo kaukolės, tačiau neturi laisvai maskatuoti. Suaugusių šunų ausys apauga plaukais ir pasidaro pūkuotos. Išaugusios aukštai.

Kaklas. Truputį trumpokas, lankstus ir stiprus.

Korpusas. Liemens ilgis nuo distalinio mentės kaulo iki uodegos yra truputį didesnis nei ūgis ties ketera. Nugara tiesi. Šonkauliai gerai išsivystę ir gana iškilūs. Sturplis tvirtas.

Galūnės. Trumpos. Pridėtinius pirštus galima pašalinti. Priekinės galūnės – žastai išsidėstę taisyklingai, priekinių letenų kaulai šiek tiek išlenkti, tačiau tvirti ties pečiais. Užpakalinės galūnės – tvirtos ir stiprios. Kelio sąnariai gerai išsivystę, atrodo šiek tiek liesi. Judesiai greiti, lygūs, laisvi ir ryžtingi.

Letenos. Nedidelės, tvarkingos, ovalios, kaip kiškio, su ilgais plaukais tarp pirštų.

Uodega. Aukštai įstatyta, apaugusi tankiu kailiu. Kai šuo juda – linksmai užmesta ant nugaros, ramybės būsenoje – nuleista.

Kailis. Vidutini ilgio, trumpas. Dengiamieji plaukai šilkiniai, tačiau prie kūno prigludę gana sandariai. Poplaukis plonas ir tankus. Ant kaklo, ypač patinų, yra karčiai arba kitaip vadinamas „šalis“. Ant ausų ir užpakalinių galūnių – pašukos. Ūsų kirpti negalima. Kailį tarp letenų pagalvėlių galima pritrumpinti, dėl papildomos švaros ir žinoma šuns patogumui.

Kailio spalva. Pripažįstamos bet kokios spalvos ir jų atspalviai. Ant letenų leistinos baltos dėmės.

Priežiūra. Šuns kailis nesukelia didelių rūpesčių. Jį reikia tiesiog kasdien šukuoti, retkarčiais išmaudyti ir išdžiovinti fenu. Parodose Tibeto spanielį reikia pristatyti natūralios išvaizdos. Kailis turi atrodyti natūraliai, be jokių šukuosenų ir kirpimų. Kitaip šunys bus diskvalifikuojami.

Mielu noru gyvena namie, tačiau mėgsta ir pabėgioti atviroje erdvėje. Nors jie ir yra nedidelio ūgio, bet jiems būtinas fizinis aktyvumas.

Sveikata. Puikios sveikatos, todėl serga daug rečiau už kitus grynaveislius šunis.

Dresūra. Dresuojamas lengvai, tačiau elgtis reikėtų nuosekliai ir kantriai – šuo gali užsispirti ir neklausyti komandų. Sutaria su vaikais. Su kitais šunimis ir katėmis sutars, jei pratinsite jį prie jų nuo mažens.

Tibeto spanielius galima palyginti su vaikais: išdykę, nuovokūs, užsispyrę, tačiau neryžtingi. Kartais jie išves jus iš pusiausvyros ir bandys jūsų kantrybę, tačiau ant jų ilgai pykti negalima! Linksmi, žaismingi, gudrūs šuneliai ištirpdys netgi ledinę širdį! Be to, jie labai jautrūs visiems šeimininko norams ir gana smalsūs.

Jie dievina bėgioti kieme, kaip ir mėgsta pasivaikščiojimus, tačiau labiausiai jiems patinka bendrauti su žmogumi. Todėl idealu, jei jie turės galimybę pereiti iš kiemo į kiemą pabendrauti su kaimynais.

Tibeto spanielis – tai žaismingas, smalsus, draugiškas, puikus draugas ir sargas. Kiekvieną dieną jus džiugins savo gera nuotaika ir noru viską daryti kartu!