Žalingi šunų įpročiai: kas gi kaltas?
0
Į sąrašą
Plutas.lt - geriausios kainos garantija!
Jūsų namuose atsirado naujas gyventojas - mažas keturkojis sutvėrimas. Jis visiškai priklauso nuo jūsų, jam reikia tiek pat švelnumo ir priežiūros, kaip ir mažam vaikui. Ir sukelia jis jums beveik tokias pačias emocijas. Todėl daugelis naminių gyvūnų savininkų į klausimą "Ar laikote savo augintinį šeimos nariu?", nesusimastydami atsakys "Taip".
Šeimininko ir gyvūno santykiai daugeliu atveju primena vaikų ir tėvų santykius. Žmonės prisiima atsakomybę už savo gyvūnų sveikatą, juos šeria ir prižiūri. Taip pat jie atsakingi ir už gyvūno elgesį (pavyzdžiui, žmonėms) ir užsiima jų mokymu. Norėdami kuo greičiau prisijaukinti šunį, žmonės juos lepina ir skatina blogą elgesį.
Naminio gyvūno mirtis tampa tragedija, o naujas šuo negali iš karto pakeisti senojo. Todėl, daugeliui vienišų žmonių naminiai gyvūnai pakeičia vaikus ir daro jų gyvenimą emocingesnį. Ir tuo pačiu metu, laikydami savo šunis vaikais, žmonės dažnai sutinka juos užmigdyti, jei nepajėgūs susitvarkyti su kokiomis nors blogomis ydomis. Sudraskytas kilimas, suplėšyti sienų tapetai ar sugraužtos šlepetės sukelia pyktį ir "neišauklėtas" gyvūnas iš karto vedamas pas veterinarą. Dabar atsakykite į klausimą "Ar taip pat elgtumėtės su savo vaiku?", "Ar tai žmogiška?". Juk šuo yra gyva būtybė, jis turi jausmus, trokšta meilės ir švelnumo lygiai taip pat kaip ir vaikas, ir netgi suaugęs žmogus. Už kiekvieną gyvą padarą reikia prisiimti atsakomybę, ypač jeigu jam suteikėte pastogę. Mes dažnai neturime kantrybės kovoti su ydomis, labai greitai pasakome "Ne" ir nusigręžiame nuo problemų, o jas kaip ir visus blogus įpročius reikia spręsti su kantrybe ir meile.
Žinoma, gyvūnai nuo vaikų skiriasi daugeliu fiziologinių ir biologinių parametrų. Šunims reikia visiškai kitokio maisto, jų kitoks mitybos ir vaikščiojimo režimas. Daugelis žmonių mėgsta kalbėti su šunimis, ima juos kartu į keliones ir parduotuves, maudo ir glėbesčiuoja. Tačiau, kas patinka vieniems, kitiems tai nepriimtina, pavyzdžiui, ne visiems žmonėms patinka bučiuoti savo šunį. Todėl šeimininkų elgesį šunų požiūriu galima vadinti modifikuotu tėvų elgesiu.
Įdomūs skirtumai žmonių elgesyje su vaikais ir šunimis pasireiškia juos auklėjant. Dažnai galima pamatyti, kaip šeimininkas bando šuniui paaiškinti, ko jis iš jo nori, nors pats puikiai supranta, kad šuo nesupranta žodžių prasmės. Šuo ne vaikas, nors kai kurie auklėjimo proceso elementai (pavyzdžiui, paskatinimas ir bausmė) pas juos panašūs. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad mažas vaikas supranta žodžių prasmę, jis viską išmoksta greičiau, priešingai nei šuo, kurio auklėjimas vyksta palaipsniui pasitelkiant į pagalbą netiesioginius metodus.
Tokiu atveju, žmonių santykiai su naminiais gyvūnais yra analogiški tėvų santykiams su vaikais, sukeliantys įvairias su gyvūnu susijusias problemas, kurios vėliau gali giliai įsitvirtinti. Ir norint jas išsiaiškinti, pirmiausia reikia įvertinti fiziologinę būklę, nervinės veiklos tipą, bendrą būklę (sveikatą), aplinką ir galimą jos kaitą, ankstesnę patirtį, gyvūno auklėjimo metodus, o svarbiausia, - dabartinės būklės pagrindinį elgesį. Juk dažnai būna, kad šeimininkui nepatinka tokie įgimti charakterio bruožai kaip teritorijos žymėjimas arba medžioklės instinktai. Savininkai galvoja, kad tai yra kažkokia liga, nors pagrindinė problema - įgimtos gyvūno savybės.
Žinoma, tai nereiškia, kad reikia susitaikyti su savo numylėtinio "žalingomis ydomis" ir leisti jam žymėti vietą visame name, graužti ir draskyti baldus, šėlioti po visus kambarius, ėsti išmatas, kandžioti ir draskyti jums rankas ir kojas, medžioti žiurkėnus ar peštis su saviškiais. Teritorijos žymėjimas įprastas dalykas gyvenant laisvėje, tačiau namuose su tuo susitaikyti sunku.
Pasitaiko, kad "laukinės linijos" pasireiškia gana stipriai. Tai dažnai pastebimas aktyvių gyvūnų bruožas, pavyzdžiui, žaidžiant šuo būna agresyvus - skaudžiai kandžiojasi ir draskosi, o kartais puola jus iš pasalų. Tokios situacijos, kur šunys linkę dominuoti šeimoje, nori vadovauti visiems, netgi savo šeimininkui, dažnai lydimos liūdnų pasekmių. Blogiausia, kad problema dar labiau gilėja, kai savininkai klauso "patyrusių šunų mylėtojų" ir bando šunis bausti, norėdami palaužti jo valią.
Iš tikrųjų šuns elgesį galima kontroliuoti ir rasti problemos sprendimą, nekovojant su juo. Juk jei nesuprantate santykių tarp vienos ar kelių grupių gyvūnų narių, sudėtinga pašalinti problemas, kylančias dėl agresijos šeimininkui, svetimiems žmonėms, kitiems šunims arba katėms. Kiek būtų galima išvengti nemalonių įpročių, jei savininkai diena iš dienos jų neskatintų blogiems įpročiams, to patys nežinodami.
Dažniausiai pasitaikanti situacija: šuo sėdi prie stalo ir kaulija išmaldos. Galiausiai, kažkas iš šeimos narių neišlaiko jo maldaujamo žvilgsnio ir numeta mažą kąsnelį maisto. Apsidžiaugęs sėkme, šuo kitą kartą dar labiau paverš jus savo tvirtu žvilgsniu, gal net uždės leteną jums ant kelių arba amtelės, jei į jį nekreipsite dėmesio. Susigraudinę, šeimininkai tuojau pat apdovanos savo numylėtinį.
To pasekmė, šuo iš karto pradės loti arba baksnoti jus letena, kai tik atsisėsite prie pietų stalo. Kad jis "atstotų", tuoj pat gaus skanėstą, t.y. paskatinimą tokiam elgesiui. Šeimininkas taip dažnai skatina kaulijimą, kad šuo tampa vis įkyresnis ir nuo to atpratinti vis sunkiau ir sunkiau.
Šeimininkas "įpratindamas" šunį išsireikalauti neleistino maisto, žaidimų, ilgesnių pasivaikščiojimų parodo apie neteisingą šuns auklėjimą, kuris pasireiškia agresyvia reakcija svetimiems žmonėms, kitiems šunims ir t.t. Visiems žinoma, kad šunį reikia auklėti ir mokyti teisingo elgesio.
Ar tai savininko tingėjimas, neturėjimas laiko ir menkos žinios, nesvarbu, tačiau kai kurios problemos kyla būtent dėl blogo gyvūno auklėjimo. Tai gali būti neklusnumas, nešvarumas, turto gadinimas, maisto vogimas ir t.t. Jei mažas šuniukas gana anksti buvo atimtas iš motinos ir šeimininkų, arba buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio, gali būti, kad jam bus sunku bendrauti su svetimais žmonėmis ir išoriniais faktoriais.
Baimės jausmas gyvūnui gali atsirasti dėl kokio nors nemalonaus įvykio, pavyzdžiui, šunys gali pradėti bijoti vaikų, kai jie juos gaudo, rėkauja arba tampo. Kartais šunys gali bijoti ir vengti šeimininko, pvz., po ligos procedūros. Taip pat gali pasireikšti baimė griaudėjant, šaudant fejerverkams ir pan.
Kartais gali kilti problemų dėl netinkamos aplinkos. Reakcija gali būti pasikartojantys, monotoniški ir beprasmiški veiksmai (stereotipai). Pavyzdžiui, padidėjęs kailio laižymas, savo letenų kandžiojimas, kūno draskymas, uodegos gaudymas ir bėgiojimas ratais, įsivaizduojamų musių gaudymas, smulkių akmenų ir daiktų ėdimas, ritmingas lojimas ir t.t. Toks elgesys gali pasireikšti tada, kai šuo nekontroliuoja savo aplinkos, būna stresinės būsenos arba jam nepakanka vietos laisvai judėti ar bendrauti su kitais šunimis, dauginimosi partneriais.
Žinoma, nereikėtų atmesti priežasčių susijusių su gyvūnų ligomis, kurios sukelia nukrypimus nuo normalaus elgesio kaip nervingumas, agresyvumas, apetito pasikeitimai, netvarkingumas, savęs žalojimas ir t.t. Todėl, jei problema atsirado nesenai, tai geriausia kreiptis į veterinarą. Blogiausia, kad ne visada pavyksta nustatyti elgesio priežastį, todėl tinkamiausias sprendimas būtų zoopsichologo pagalba.